Pirk vieną, antrą gauk nemokamai – 2 first look’ai

Taigi, šiandien nusprendžiau aprašyti paskutinius du pabandytus žaidimukus: Sonic Unleashed ir naująjį Prince of Persia.

Pradėsim nuo pastarojo – Prince of Persia (toliau PoP) visą laiką buvo vienu profesionaliausių ir vedančių savo klasę į priekį žaidimų. Deja, man rods Eidos užmigo ant laurų, koks velnias nešė juos į ‘multikų’ galerą. Ir nuo kada Persijos princu tapo amerikietiškas pleibojus (svaičiojantis apie auksą ir vyną). Gerai, ilgai netempsiu…

Grafika kraupi, char’ai kartais atrodo kaip įklijuoti į foninį vaizdelį. Jei senesnis PoP’as vykdavo kažkokiuose didinguose dvaruose, miestuose ar rūmuose, šį gi pripaišė beleko ir labai gražiai paaiškino: praktiškai nu nea, seniau čia viskas buvo gražu, bet vat per laiką, supranti, liko tik tvirtos lentos kyšančios iš sienų, kurios išlaiko du žmones, iš lubų kyšantys stulpai, kurie _visi_ magiškai baigiasi kaip tik tokiam aukštyje nuo kurio nukritimas reikštų mirtį… kurios be abejo čia nėra, nes mes turime super sexy magišką princesę, kuri gali tave ištraukt iš bet kokios duobės ir gražint iki artimiausio checkpoint’o, t.y. magiškai išlikusios tūkstantmetį nesutrunyjusios medinės platformos. Man tai primena poskystį GM’ą (t.y. mane :)), stalo rpg, katras užknistas nepaliaujamų durnų žaidėjų klausimų „oooo kaip šitas čia gali būt“, atsako – „magija blyn!!!“.

Kautynių sistema tragiška. Jei senuosiuose PoP’uose tu galėdavai padaryt visokių fyntų su savo kardu (combo), čia gi combo yra, bet jis labiau primena anime stiliaus japoniškas kovas, kurios būkim biedni bei teisingi – sux, na (žvalgydamasis per petį į anime fanus, besitaikančius į mano asmenį arkliašūdžiais :)) gerai, anime style kovos Persijoje sux…

Geimplėjus irgi durnokas ir nelabai motyvuojantis. Na taip, pikto kokiotais dievo besikesinančio suvalgyt mažus vaikus, visas gražias moteris ir palikt tik negražias. Ir jokio alkoholio… hm… berods buvo ne taip. Anyway, jis nemotyvuoja. Kelių minučių bėgimas tuščia dykuma norint pasiekt kiekvieną naują ‘misiją’ tą norą dar labiau atmuša.

Blah, pereinam prie antrojo – Sužvėrėjęs sonikas arba Sonic Unleashed.

Sonic’as buvo vienas iš smagiausių Sega’os žaidimų (taškas :)). Taip, buvo ir smagesnių, bet ne bereikalo Sonic’as buvo Sega’os vėliavnešys – jis buvo greitas, beprotiškai greitas ir labai daug fun’o nešantis žaidimas. Taigi, sukdamas jį savo X360  šiek tiek nerimavau, ar tik nebus jis sugadintas 3D. Ir ar netaps dar viena kreivai padaryta 2D->3D tranzisija. Atsakymas – ir taip ir ne. Gal pradedam nuo pradžių…

Sonic Unleashed yra du Sonic’ai viename – tradicinis OMG aš nesuprantu kas čia vyksta -> yay, aš perėjau level’į + lėtas sužvėrėjęs, ironiška, bet Prince of Persia like Sonic’as su kabarojimais nuo sienos, šokinėjimais per pjūklus (!!!) ir combo darymas mušantis - ši dalis mano manymu nevykus, bet ji labiau prince-of-persiška nei naujasis Prince of Persia (sakyčiau šį pavyzdį galima įrašyt į websterio žodyną prie ironijos definicijos :)).

Bet džiugu yra tas, kad pasirodo galima prasukt laiką, kad lygius įveikt dieną, kai Sonic’as yra Sonic’u, o ne žvėriu. Taigi, praktiškai žaidimas leidžia rinktis kaip mes norėsim žaisti – tradiciškai ar lėtai ir ne’sonic’iškai.

Taigi gaunam formulę: iš viso uber greičio ir fun atimkim durnus juokelius ir visiškai niftemnai atliktą RPG like vaikščiojimą ir kalbejimą su žmonėmis (wtf… nea, rimtai wtf) -  vistiek gausim visai šaunų 3D Sonic’o perdirbinį…

Taigi, jei rinktis kurį pirkt - nepirkit nei vieno, yra daug geresnių pasirinkimų šiam periodui :)

© Toxis