Tie kurie prarado susidomėjimą žaidimais, siūlyčiau išbandyt Deadly Premonition. Tai žaidimas kurį myli arba nekenti. Techniškai jis ir ant PS2 būtų vidutiniokas, bet istorija – kažkas nepaprasto. Žaidimas toks keistas, toks neįprastas, grynas “Twin Peaks’as”. Pirmąkart po Resident Evil, Parasite Eve laikų, šis žaidimas sukėlė naujas ar senai pamirštas emocijas, net vieną iš veikėjų sugebi įsimylėt :D

Ir išties negaliu nesutikt! Kai pirmąsyk įsijungiau, pamaniau: „kas čia per Š gabalas? Prastas valdymas, veikėjas apsiuostęs, turi kažkokią skeltą asmenybę ir kalbasi su savimi… o dar iš kur čia tie zombiai?“ Bet… pamaigius ilgėliau apturėjau jau senokai nepatirtą Toxio minimą tame straipsnyje džiaugsmą, galbūt derėtų sakyti – katarsį! Visus šiuos neigiamus dalykus nusveria istorija, jos vystymosi eiga, gerokai daužtelti per galvą veikėjai, sandbox‘as – jo, būtent open world‘o dėka žaidime apturėsime apsčiai „shit to do“ momentų. Pasimąsčiau, kad visgi derėjo rizikuot ir išleisti Alan Wake‘ą, tegul žymiai vėliau, tačiau sandbox‘o principu, būtų tapęs dar įdomesniu žaidimu. Na bet ne apie Alan‘ą dabar, galbūt kada nors kitąkart :)

Apie grajų pirmąsyk sužinojau dar kai jis vadinosi Rainy Woods, jog tai bus kažkoks „wanna be Twin Peaks‘as“ or smth. Paskui pamačiau treilerį, rodytą Tokyo Game Show 2007 parodoje, relyzo data jame buvo įrašyta – 2008-ieji. Paskui gamintojai pradėjo perdarynėti grajų, kad jau jis nebūtų panašus į minėtąjį filmą… Tataigi, žaidimas pakeitė pavadinimą ir pasirodė 2010-ais. Turint omeny, kad grajus buvo pradėtas gaminti kur kas anksčiau nei 2007-ieji, galima teigti, kad jis buvo gana ilgą laiką gamybos stadijoje. Ir nieko keisto.

Žaidimo gamintojai įdėjo nemenką dalį savęs, tai matyti ir iš to kaip jis smulkmeniškai pagamintas. Veikėjas gali skustis, nes barzdela auga realiu metu, Francis gali keisti kostiumus, nes po kelių parų pastebėsim bezvimbaliojančias aplinkui muses, pažvejoti čia taipogi galėsim, pažaisti dartus ir pan. Protagonistui teks duoti ir pavalgyti, nes kitaip laukia neišvengiama mirtis. Turėsim ir nemažai šalutinių misijų, kurias vykdydami važynėsime automobiliu. Vėliau galėsim įsigyti greitesnį, ne tik trainiotis su policininkų auto. Sako, norėta įgyvendinti ir tokius dalykus kaip augantys plaukai, veikėjo svorio kitimas, tačiau to buvo atsisakyta, galbūt dėl laiko stokos.

Žaidimo ažvalgos pasiskirstė labai jau dvejopai, IGN US davė 2/10, Destructoid gi tuo tarpu – 10/10. Destrucoid vienas tų retų portalų, kurie neeina mainstream‘iniu review keliu ir dažnai skiria savo balą, visiškai neatitinkantį daugumos apžvalgininkų įvertinimo. Drąsus žingsnis. Manyč, tik išsibandę žaidimą suprasite koks jis, nes apžvalgos čia nelabai ir bepadės perteikti viso to, kas sudėta į Deadly Premonition. Jei visas tas jovalas, žaidžiamas šiuo metu, įkyrėjo ir jaučiate kitoniškų žaidimų badą – imkit, tačiau įspėju, tai vienas tų „hate it or fakin love it“ grajų.

Veiksmas prasideda FTB agento Francis York Morgan atvykimu į Greenvale‘o miestelį, kuriame jis turi padėti išnarplioti Anna‘os Graham žmogžudystės bylą. Francis, kaip ir daugelis šio žaidimo veikėjų, yra ekscentriška persona, turintis aistrą maistui, architektūrai ir geram filmui. Važiuojant automobiliu veikėjas pradeda kalbėti apie filmus ir atrodo jo žinioms nėra pabaigos – jis tarsi vaikščiojanti filmų enciklopedija.

Ar minėjau, kad man neteko žaisti nieko panašaus? Yep, kreivas šaudymo experience‘as, prastas interfeisas, žemėlapis ir krūva kitų neveikiančių šioj žaidimo visatoj elementų (kam pvz. tas žiūrėjimas pro langą apskritai buvo reikalingas?) – pakiša koją, tačiau sugebi užsimerkti kažkokiu mistišku, net man pačiam nesuvokiamu būdu, ir mėgautis vyksmu. Destructoid apžvalgininkai pavadino žaidimą „toks blogas, kad geras“ – buvo turėta omeny prastai įgyvendinti grajaus elementai, kurie dėl savo gausos sugeba nerėžti akies ir į juos tiesiog nekreipi dėmesio. Tad dėl tokios klaikios žaidimo mechanikos ir viso kito man susidarė įspūdis, kad geimas buvo kuriamas last-gen konsolėms, pvz. PS2, bet buvo numestas į šalį kuriam laikui, gal dėl lėšų stygiaus, o gal dar dėl kokių priežasčių, tačiau vėliau gi prikeltas ir perdarytas X360 platformai. Na arba visad lieka tikimybei iš serijos „ką kūrėjai rūkė“ žaidimui :) Vėliau gi, jau berašydamas šias eilutes padariau search‘ą ir pasirodo, kad grajų išties pradžioje norėjo išleisti PS2 ir X360 konsolėms, o šaudymo nebuvo numatyta finalinėje žaidimo versijoje, tik einant žaidimo gamybai į pabaigą jis buvo pridėtas, skiriant nedidelį dėmesį, musiau todėl tokia „nedadielačka“ ir išėjo.

Pamačius, kad grajaus gamintojai yra Kojima Productions išeiviai Access Games, viskas patapo aišku, juk tik japancai galėjo sukurti tokį mind-fuck’intai šyzanūtai nuostabų žaidimą, pasisėmusį krūvą savybių iš Silent Hill, Resident Evil ar Twin Peaks‘o, tačiau dėl to nė kiek neprarandantį originalumo. Jo, žaidimas šyzanūtas gerąja prasme, net pvz. muzika, atrodytų nelabai tinkanti, pataiko į dešimtuką, sukurdama kaip tik tai ko reikia šiam žaidimo tempui.

Žinot dėl ko man labiausiai liūdna? Ogi kad žaidimui buvo skirta tiek mažai dėmesio, kad jis tiesiog galėjo likti nepastebėtas tarp masės pilkų ir nuobodžių žaidimų. Sako už Atlanto žaidimą pardavinėjo iš po prekystalio, nė nebuvo dedamas žaidimų lentynėlėse! 20$ žaidimas. Labai liūdna. Deadly Premonition nuo pat pradžių neturėjo potencialo tapti tokiu dideliu hitu kaip išreklamuoti ir dar iki pasirodymo gausiai pre-order‘inti aukščiau paminėti AAA klasės grajai. Tačiau džiugu, kad savo fanbase’ą visgi sugebėjo susirinkti.

Ar aš galėčiau pavadinti Deadly Premonition vienu iš geriausių kada mano bežaistų žaidimų? Be mažiausios abejonės balse sakau taip!

P.S. Nerekomenduoju žiūrėti žaidimo treilerių, nes pastebėjau nemažai spoil‘ų.

Green Day, susikūrusi 1987, atstovauja punk rock muzikos stiliui. Pasauliniu mastu grupė yra pardavusi per 65mln. įrašų. Massive success, huh? Kaip nekeista, kažkodėl apie grupę nežinojau praktiškai nieko (apart turbūt kiekvienam žemės kirmiui žinomos Brain Stew/Jaded dainos), o plačiau susipažinau palyginti visai neseniai. Buvo verta. Jų dainos trykšte trykšta energija, gal labiau tiktų čia apibūdinimas paaugliškos. Taigis, magėjo išsibandyti ir žaidimą.

Štai priešais mane jau penktasis Rock Band žaidimas – Green Day. Nuo pirmojo Rock Band’o praėjo jau bene 3 metai, tačiau žaidimai yra visdar taip pat sėkmingai leidžiami. Žinote, koks mano galva yra didžiausias GD:RB minusas? Tai yra nedidelis kiekis siūlomų dainų. Kodėl pvz. nėra mano gausiai pamėgto Kerplunk, kuris Green Day grupę ištraukė iš underground’o į dienos šviesą? Aiškinama, kad Kerplunk ir 39/Smooth albumai neatitinka Rock Band kokybės reikalavimų, nieko keisto – tai pirmieji Green Day albumai, pasirodę apie 1990-us. Tačiau Harmonix bičai padarys jas vėliau kaip downloadable content’ą, nes mat bėra išlikusios tik kasetės ir tai užtruks? („While the master tapes for Kerplunk exist, they are in poor shape and the process to digitize them would destroy the tape. We’re making sure we have the right dudes to do it as potential future downloadable content for the game“). Keista, aš sėkmingai klausausi 1997-ais remaster’into Kerplunk albumo… Nekenčiu mikrotranzakcijų!

Viso mums bus siūlomos dainos tik iš trijų albumų (GD diskografijoje jų apie 10): naujausio praeitais metais pasirodžiusio 21st Century Breakdown (12 dainų, kitos 6 vėlgi mokamos), didelio kritikų pripažinimo sulaukusio American Idiot, praskynusio grupei sėkmę ir komerciškai nusisekusiu Dookie (1994) albumo. Smagu, kad bent šie du albumai yra pilni. Dar mums siūlomi Insomniac, Nimrod ir Warning albumų singlai(?), bo pateikiama viso po keletą dainų. Beje, už 10 amerikos žalių galėsite eksportuoti dainas į Rock Band 2 ar neužilgo pasirodysiantį RB3. Gerai kad yra numatyta tokia galimybė, jos man kadaise labai trūko karaoke žaidime Lips…

Grajinau tik gitara ir šiek tiek mikrafu. Žaidžiasi viskas labai panašiai kaip ir ankstesnėse RB dalyse, dviračio čia neišrasta, o ir to visai nereikia. Mikrafas veikia tyliau nei pirmose RB dalyse, turiu omeny, jog tavo balsas girdisi ne taip gerai net ir sumažinus originalaus atlikėjo balsą, pan. kaip Guitar Hero žaidimuose. Grajaus intro filmukas pagamintas stilingai, alia toks visas amerikietiškas, motociklai, Amerikos vėliava. Visa žaidimo stilistika, apipavidalinimas, meniu rėkte rėkia, jog tai Green Day žaidimas!

Kitų apžvalgininkų teigiama, kad Green Day: Rock Band yra The Beatles: Rock Band žaidimo paveldas, tačiau prastesnis. Nežinau, nežaidžiau. Paskutinis mano kaltas žaidimas, skirtas vienai grupei buvo Guitar Hero: Aerosmith. Kodėl nebandžiau pvz. kokio The Beatles: Rock Band ar Guitar Hero: Van Halen? Manau, jog Rock Band ar Guitar Hero žaidimai skirti vienai grupei yra didžiulis kakalis. Dainų selection’as prastas – daugelis tikisi kad sugros tą ar aną mėgiamą grupės dainą, o jos tiesiog nėra arba reikia parsisiųsdinti už baksus. Kitas aspektas, kad nuobodoka žaisti tik vienos grupės dainas ir tas greit atsibosta. Bet, jei esate prisiekę grupės fanai, tuomet manau tai jums neproblema.

Verdiktas: GD:RB žaidimas techniškai nupoliruotas ir pakankamai gerai sukurptas Harmonix, tad jei tau velniškai patinka Green Day ir Rock Band’as, tuomet išsibandyti verta. Kitais atvejais verta pagalvoti.

Užsienio žiniasklaida:

• IGN (83/100): It’s not as polished or as lovingly handcrafted at the Beatles: Rock Band, but a lot of the songs are way more fun to play. Now, if only there were more of them.
• GameSpot (75/100): While it doesn’t spring any surprises, Green Day: Rock Band packs high-energy rock into a solid package.
• XboxAddict (80/100): A good collection of music, from a great band that translate well to Rock Band. Buy it if you like the Boys from Berkeley.
• Da Gameboyz (78/100): With the focus 100% on Green Day and the included extras, fans of Green Day have a no brainer decision on their hands. That being said, casual fans who want more bands and varying types of music might want to wait for Rock Band 3 given the wide range of music and artists that it will offer.
• GameZone (75/100): Green Day: Rock Band is exactly what the name would imply; nothing more and nothing less.

Pradžių pradžia*

13:17 Red Dead Redemption užbaigtas. Too bad for John… Ką gis, atėjo laikas pop-up’inti Lost Planet 2.
13:20 Pradėjau LP2 grajaus install’ą.
13:22 Žiūrėti į install’inimo bėgančią % eilutę yra boring as hell… einu iš šaldiklio išsitraukti olous.
13:23 50%, skanauju alų ir žiūrinėju naujienas interneto plotmėse.
13:30 Finally! let’s bring this biatch here.
13:31 Pasirodo kompanijų logasikai: Capcom, MT Framework, etc. Nustačius save location, brightness settings’us, galiausiai atsiduriam pagrindiniame meniu. Standartiškai keliaunu į options’us užsidėti subtitrų, hm… jie jau užmesti pagal nutylėjimą.
13:34 Prieš pradėdamas campaign, nusprendžiau kiek pragromuliuot training skiltį, visgi pirmąją dalį teko žaisti gana senokai…
Valdymas iš pirmo žvilgsnio atrodo nepakitęs, laikai B – veikėjas bėga, su X’u kabinas hook’u, RT – šaudo, dukart Y – pakeičia ginklą, Y+RT palieka jį ir pan.
Veikėjas grafiškai atrodo labai neblogai, toks visas blizgus, gale žybsi balažin ką reiškiantys indikatoriai ir dar esama propelerio, na visai kaip pas Karlsoną.
13:44 Ah, fcuk it, training’as visai neįdomus, jei ką, išmoksim mūšy. Mažas brake’as ir pradedu campaign.
14:10 Campaign meniu. Oho, atrodo grajus tampriai surištas su internetu, kadangi internetan eit neketinu, pabandysiu Connection type pasirinkti Offline, viską išsirenkam pgl. nutylėjimą, žiūrim ką turim.
14:11 Žaidime leidžiama jump in’int antram prietėliui. Nice touch. Character customization, kas gi čia įdomaus… Keisti praktiškai nieko neduoda, išskyrus shield’ą. Keista. Reik manyt ateity progress’inant misijas duos pasirinkimą.
14:16 Let’s the party started. Trumpas introduction’as palydimas in-game filmuku. Harmonizer… super regenerative abilities… E.D.N. III planet rebels…. snow pirates… Žaidimas atrodo žadantis nemažą porciją smagienos. Pasimąsčiau sau, kad visgi robotai  yra neatsiejami nuo Japan kultūros. Atminty iškilo prisiminimai apie Metal Gear Solid. Eh jau ta japoniška roboramancyka :)
14:23 Hmz, baigės olus. Reik ir maisto. Teks nukėblint.
14:48 Šiundie Faxe pack’ui nuolaida, ta proga pora pack’ų jau šaldyklėj. Neužilgo atkeliauna družbanas, darau pertrauką. Galbūt pabandysim sukalt dviese.

Sekanti diena…

Uj, buvo way too much olous. Geriausiai pamenu didžiulę keistai integruoto splitscreen’o frustraciją. Taip, draugai, tai toks pat ekrano padalyjimas kaip ir Resident Evil 5 grajuje. Vienok,  tokiu atveju patartina turėc big ass tv arba projektorių. Dar variantas – system link, kai vienam kambary pajungiami du telikai ir du xbox’ai, katrie tarpusavy jungiami laidu. Tiesa, bandžiau šį bajerį su minėtuoju RE5 – neišdegė. Kažikodėl.

O ir šiaip, neveltui LP2 jau pačioj pradžioj prašyte prašosi connect’inamas prie interneto. Toks ir yra teisingiausias žaidimas. Ir lygiai čia labai trumpi, eini iš vienos vietos (area) į kitą, pabaigoj iškart parodoma statistika. LP2 multiplayer’į išbandžiau jau gana senai demuškėj ir jis man paliko labai teigiamų įspūdžių, iškart įsitrauki į epiškus mūšius su gigantiškais monstriūgom, o ir nebėda jei nukala – respawn’ini pasirinktoj vietoj, iki tol kol nesibaigia B-Gauge skalė, ir toliau kali priešą.

Šiaip žaidimas patobulėjo ir tai į naudą. Pvz. kas man patiko, kad su savo kabliu nuo šiolei galima prisikabint prie kokio nedorėlio ir pavaišinti jį švinu.

Tačiau, jei ieškote solidžios vieno žaidėjo kampanijos - jos čia nerasite, viskas orientuota į tinklinį žaidimą, greitą perėjimą tarp mini kambariukų. Tad, lošdamas single player’į kaip ir nelabai apturėjau azarto, bo ir trys tavo AI bendrai yra beverčiai pagalbininkai mūšyje.

Na kaip jau minėjau, tinklinis režimas čia yra fantastiškas, greičiau vienas geriausių mano regėtų co-op’ų. Taigis, jei turite gerą družbaną, junkitės prie Xbox LIVE ir pirmyn į mūšį kamradai! :)

Reviewer’iai iš užsienio:

• MondoXbox (80/100): Due to some very drastic design choices, Lost Planet 2 is a very peculiar game: Capcom sacrificed a strong story and main character in favour of a more co-op oriented gameplay. If you’re the kind of gamer who loved Left 4 Dead, you’ll probably love this too: otherwise, if you’re looking for a more story-focused action game it’ll be a bit of a letdown.
• Gamespot (55/100): This sci-fi sequel seems like it should have everything you need in a shooter, but a shocking number of design missteps suck out much of the fun.
• Gamekult (70/100): More forgettable than its predecessor, Lost Planet 2 is brilliant nonetheless.
• XGN (65/100): At first, Lost Planet 2 seems to have it all. Unfortunately if you take a closer look the game has many flaws, which provide more frustration than fun.

* laikai kai kur nurodyti apytiksliai.

Kurti realistišką bet kokio geimo žanro simuliatorių nėra lengva. Nesvarbu kaip pavyks, visvien bus dvi skirtingos žmonių grupės, kurios suformuos opoziciją. Viena, kuriai žaidimas pasirodys pernelyg realistiškas ir kita, kuri manys, jog grajus nėra pakankamai realistiškas. Yra būdų kaip spręsti šią problemą, vienas dažniausių – taikytis į viduriuką, pridėti sunkesnių žaidimo savybių, tinkančių labiau hardcore fanams, tačiau tuo pat metu prieinamą casual‘ams. Matyti, kad Monumental Games kaip tik tai ir bandė padaryti, tačiau nebe minusų.

Taigis, Moto GP 09/10 nėra nei arkada, nėra ir simuliatorius, galbūt hibridas būtų tikslesnis apibūdinimas. Tikėtina, kad žaidimas pasirodys nuobodus ir nepaliks didelio įspūdžio žmonėms, anksčiau nelošusių lenktynių grajų su britvomis, in fact man pačiam labiau patiko važynėtis britvomis Project Gotham Racing 4 ar Grand Theft Auto 4 žaidime.

Garsas

Smagu, kad važiuojant galima klausytis ritmingų gabalų, nors ir ne visi jie pasirodė tinkamai parinkti lenktynėms. Iš pradžių man patiko grajuje komentarai, bet po to pradėjo erzinti, tie visi „hey, this isn’t motocross„ tipo pašūkaliojimai su škotišku akcentu varo neviltin, tuomet tesinori užkišti kojne tą burną iš kurios jie sklinda… Vienok variklio garsai yra labai žemo lygio, nė nesuprasi ar žoliapjovė burzgia ar kažkas šiaip su ausimis negerai, tad realistiškumo čia nesitikėkit.

Fizika

Žmonės saka, kad žaidimo fizika yra sooo arcadish. Žaidėjams pateikiami sekantys sudėtingumo lygiai: gentle, moderate, severe, insane, t.y. nuo švelnaus iki beprotiško sudėtingumo. Nukristi žaidime nuo bike‘o nėra taip jau lengva kaip kad maniau iš pradžių, prieš pop-up‘indamas diską į dvd-rom tray‘ų, tam reikia turėti gabumų :)

Grafika/interfeisas

Reik manyt, kad žaidimo grafika pagerėjo nuo Moto GP ’08 laikų, tačiau šioje srity nieko ypatingo – lekiant dideliu greičiu galima nekreipti dėmesio į aplinką, bet įdėmiau apsižvalgius – ji gerokai stokoja detalumo. Motociklai atrodo tikroviškai, pliusas.

Žaisdamas nesijaučiau komfortiškai, viskas atrodė gana paprastai padaryta, vien įsijungus žaidimo meniu dvelktelėjo piguva, toliau dar baisiau – pačio žaidimo langas atrodo gausiai apkrautas visai bereikalinga informacija.

Beje, grajus paveldėjo jau išrastas Forza Motorsport greitėjimo/lėtėjimo juosteles, na nieko keista, jas naudoja dabar bene kiekvienas racing grajus, turės jas ir paties dievo lyžteltas Gran Turismo 5.

Verdiktas

Nepaisant minusų – smagus vienai kitai valandikei, tačiau stokoja įvarumo, klausimas ar pakankamai geras Moto GP ’08 fanams? Bandykit.

Ką teigia metacritic (69/100) statistika:

• Vandal Online (78/100): Capcom tries it again with better results, but there is still plenty of room for improvement.
• Game Informer (83/100): The great ideas present in MotoGP are a good foundation. However, the failure to develop them further is what keeps this game from greatness.
• Eurogamer Spain (60/100): Very unrealistic physics and too arcade oriented, something that won’t appeal most motorcycle fans.
• GameSpot (70/100): A revamped Career mode and some fine racing are offset by some strange AI quirks in Capcom’s latest two-wheeled racing game.

Turbūt pats tikslingiausias review apie šį žaidimą kurį yra man tekę užmatyti visagaliame internete :) Smačyjam.

Kuom apskritai man patinka BF:BC2? Kaip ir pirmojoje dalyje, taip ir šioje dėžių su nesibaigiančia amunicija pilna visur – gali valint visus į kairę-į dešinę, nesibaimindamas, kad štai baigsis ginklui granatos, tad galbūt pataupyt sekančiam priešų tuntui. O granatas žaidime ir yra smagiausia naudoti, kadangi beveik visa kas mus supa galima išsprogdinti į šipulius, o ypač džiugina akį vis ‘liesėjantys’ pastatai po granatų panaudojimo… Neveltui žaidimo griaunamos aplinkos ypatumas pavadintas gamintojų „Destruction 2.0″ :) Tai ko gero didžiausias BF:BC2 skirtumas, jei lygintume su kitais pan. kalibro shooter’iais.

Patiko ir tai, kad siužetui ir pavienei žaidėjo kampanijai (single player campaign) čia skiriama daugiau dėmesio nei kad pirmojoje dalyje. Suintriguoja jau nuo pat pirmos misijos grajaus prologas, kai išsilaipiniame į Japonijos salą, esančią Ramiajame vandenyne per antrajį pasaulinį karą. Toliau sužinome apie slaptą ir neįtikėtinai galingą ginklą kodiniu pavadinimu „Aurora“… Viso turėsime 13 misijų, kuriose tūsinsimės su tais pačiais veikėjais iš pirmosios dalies. Tai gerai, nes veikėjai šmaikštūs ir nelaikantys užanty žodžio: mėgėjas sprogdinti visa kas juda Haggard’as, hi-tech ekspertas Terrence’as Sweetwater, seržantas Samuel’is Redford’as ir paskutinis nepritapėlių būrio komandos narys tai jūs – Preston’as Marlowe, kurį jums ir teks valdyti. Visi jie yra gyvos asmenybės su savo istorijomis.

Nepaslaptis, jog labiausiai žaidimas sužiba multiplayer režime. Viso turime 4 mode’us: Rush (pirmojoje dalyje buvo vadinamas Gold Rush) – žaidėjų komanda privalės ginti/naikinti M-COM stotis; Conquest – žaidėjai turi perimti ir išlaikyti vėliavas kaip galima ilgiau; Squad Deathmatch – keturi būriai prieš sunkiąją techniką; Squad Rush – 4 žmonių būrys prieš kitą būrį. Kovoti žaidime mums padės ir begalės transporto rūšių: UH-60 Black Hawk, motociklas, motorinė valtis, watercraft’as, UAV helicopter’is, kontroliuojamas per kompą.

Grafikinis apipavidalinimas žaidime labai neblogas, tiesa, musiau dėl destruction elementų, juntami  šiokie tokie popup’inimai, t.y. iššokantys pastatai ar kareiviai, taigis gamintojams teko gerokai optimizuot žaidimą, bo ir reikalavimai PC versijai (knebinėjau ir ją) tikrai nėra dideli – žaidimą puikiai veš C2D procas, 2GB atmintinė, GF 7800GT. Bet tai smulkmė, vaizdelis grajuje aštrus, o aplinkos detalios, buvau akimirkai net pamiršęs kur esu, sustojau pasigrožėti džiunglių vaizdeliu… kol negavau kulkos į kaktą.

Žaidimas buvo puikiai sutiktas ir įvertintas užsienio kritikų, tatai byloja Metacritic statistika:

• IGN (8.9/10): Bad Company 2 as an online shooter is flexible and engaging, offering several features that the competition can only dream of. If you’re looking for a more strategic and team-based change of pace, look no further. This is the game for you.
• Game Informer (9.5/10): Not content to settle for second place, DICE throws down the gauntlet with Bad Company 2, delivering its best multiplayer package since Battlefield 2 and a remarkably improved single-player campaign that openly mocks its rival while cribbing from them at the same time. [Issue#203, p.84]
• GameZone (9.25/10): Even though the single-player campaign still isn’t where it needs to be, Bad Company 2 is definitely a great sequel that builds on its predecessor in every way, making for one that no shooter fan will want to miss, especially if you go online for your gaming.
• Gametrailers (9.1/10): The campaign could use some creative spark, but it’s the staying power of the multiplayer that wins the day. If you look to get the most out of your money with video game purchases, you can’t go wrong with Battlefield Bad Company 2.

Toliau manau nesigilinsime į siužetą, tiesiog apibendrinsiu kas man patiko žaidime ir kas ne.

Kas man patiko:

• Išlaikyta ta pati BioShock’inė atmosfera su kuo toliau, tuo labiau įtraukiančia istorija.
• Visi žino kad pirmojoje dalyje pipes’ų galvosūkiai gausiai suck’ino, o galbūt aš tiesiog jau atsižaidžiau DS’e Pipe Mania’os? :) Anyway, vamzdžių galvosūkius pakeitė paprastesnis ir neįkyresnis galvosūkis (kažkas pan. į Fable II penegų uždirbimą).
• Įdomesnis ADAM’o išgavimas, vaikštinėsite su mažosiomis sesulėmis (Little Sister) ir lauksite kol jį išgaus iš lavono, tuo metu atremdamas priešų ataką, vėliau turėsite pasirinkimą ar paleisti sesulę, ar uždirbti papildomai ADAM’o…
• Mini turrets tiesiog awesome‘ina! Pvz. tokioje situacijoje: išdėlioji 3-4 tokius bokštelius aplink sesulę, berankiojančią ADAM‘ą, o pats kur užlendi į patogesnę strateginę vietą ir lauk.

Nepatiko:

• Mažiau siaubo elementų. Pastebėjau, kad mažiau situacijų kai tave išgąsdina iš balažin kažkur atsibaladojęs turintis piktų kėslų priešas.
• Problemos su grafika. Nė vienoje iš platformų (X360/PS3/PC) nėra anti-aliasing’o (liaudyje dar vadinamo tekstūrų suglaudinimo), tad grafika vietomis pakankamai dantyta akims ir nemaloni. Galbūt išties yra problemų su frames’ais, bo opcijose yra galimybė nusistatyti blogesnį vaizdelį (ant default nustatyta aukšta kokybė), idant pakelti fps’us? Kita gi grafikinė problema išliko kaip ir pirmojoje dalyje – turintiems widescreen moniką dalis vaizdelio (šiek tiek viršaus ir apačios) yra nukirpta, ko nėra su paprastais 4:3 monikais, tačiau tatai yra pažadėta ištaisyti su naujais patch’ais (update: ištaisyta). Išvados: arba grafika nenušlifuota, arba tiesiog labai ribota dėl modifikuoto Unreal 2.5 varikliuko naudojimo.
• Pirmas įspūdis – tas pats BioShock’as be jokių naujovių, mažiau žavesio, viskas jau iki skausmo pažįstama.

Ką sako užsienio kritikai apie antrąją dalį?

• Official Xbox Magazine (95/100): BioShock 2 isn’t a groundbreaking follow-up that rewrites all the rules laid down by its predecessor. No, think of it as a sequel that fills in the gaps, adding exciting new dimensions to what’s come before… You will be utterly absorbed. [Mar 2010, p.68]
• Wired (90/100): BioShock 2 may be a clever spin on the are-you-good-or-evil convention, but it falls short of its predecessor by not breaking free of it.
• GameSpot (85/100): Rapture may not be as mysterious and intriguing this second time around, but it is nonetheless host to a powerful and moving tale that allows you to better realize–or pervert–Ryan’s principles at your own discretion. Regardless of whether or not this is a return visit to paradise lost, there is plenty to be found here to make it a worthwhile, meaningful, and compelling one.

P.S. Šiaip įdomu, kodėl žaidimuose, konkrečiai BioShock 2 galvosūkyje, nėra arba labai retai būna įgyvendintas colorblind mode’as. Nors man tai ir nėra aktualu, tačiau daugelis nustebtų sužinoję, kiek daug pasaulyje esą geimerių-daltonikų.

Hoi.lt strategų tinklapio ir GamesNation video apžvalgos:

GameTrailersLT video apžvalgos:

PC Gamer Lietuva video apžvalgos:

Kodėl, galėtų paklaust koks nekantresnis skaitytojas, jis kliedi apie kažkokias kultūras, kai čia tiesiog du „beat-em-up/hack’n'slash“ žaidimai?! Ar jis visai pablūdo?! – galėtų paantrint kitas tautietis, skubantis diagnozuoti visų aplinkinių ligas. Palaukit, nusiraminkit, ir pažiūrėkim į šiuos du žaidimus išvertę jiems kailinius.

Taigi, įsijungę Bayonetta, mes pamatysim hyper seksualumu trykštančią raganą, kuri spardo, muša ir pjausto angelus? Padedama velnio?! Ir tai mūsų pagrindinis protagonistas? Gerai jei jūs piktas laisvamanis kaip aš ir angelų spradymas jums sukelia didelę šypseną. Bet palaukit, kas čia? Ši gašli besiranganti ragana, vargšus angelus negana visko dar ir „damušinėja“ pasinaudodama stilizuotais viduramžių kankinimo įrankiais? Ir galų gale pasirodo, kad ne tokia ji ir bloga? (Nesijaučiu nieko iš’spoil’inęs, manau tai yra aišku nuo pat pradžių :) Kas čia per kliedesys?! – galėtų surikt koks nors jautrios sielos krikščionis (WTF – vertimas šiuolaikiniam jaunimui :) Bet neskubėkite smerkti, tuojau viską pasistengsiu paaiškint…

Prieš tai peršokame trumpam į Dantę, kurio plačiau, manau nei vienam nereiktų pristatynėti, nes manrods „Dieviškoji komedija“, jei nėra privalomas kūrinys mokykloje, tai bent jau apie jį tikrai pasakojama. Žaidimo kūrėjai šiek tiek pakeitė kūrinio „plot’ą“ ir Dantė patapo „kryžiuočiu“ (turiu įspėti, kad kryžiuotis tik praktiškai mums, lietuviams ir be abejo arabams, sukelia neigiamus jausmus, europiečiui – tai viduramžių didvyrio sinonimas, na, bent jau toks buvo. Ir visa jo kelionė per pragaro ratus įgauną kitą prasmę – kova už meilę ir kaltės išpirkimas). Bet nesiplėsiu apie turinį, tik paminėsiu, kad jis velniškai gerai sukaltas. Taigi, jei Bayonettos grafika buvo šviesi ir žaisminga, čia viskas priešingai, čia vyrauja groteskas ir gotika. Nuostabiai sukurti pragaro ratai (na su keliais trūkumais) ir labai, sakyčiau, gerai parodytas 13/14 amžių supratimas apie nuodėmę :)

Taigi, prie ko čia Bayonetta?! – nekantraut jau galėtų pradėt ir kantresnieji skaitytojai. Ogi prie to, kad Bayonetta imho yra geriausias pavyzdys kas būtų, jei krikščionybė būtų atsiradusi rytų kraštuose. Kaip žinia, daugelis dalykų tiek japoniškajame šintoizme, tiek tam pačiam hinduizme yra dvilypiai ir ta pati dievybe gali būti meilės, švelnumo ir karo žudymo bei pykčio deive (imho dievulius ten kūrė vedę vyrai :) Taigi, Bayonettoj iš vienos pusės susipina tas dvilypumas (ar verčiau daugialypiškumas, netgi Kami esencija) ir jei bandyt lįst po hyper seksualumo išore – galima rast tokią, na sakykim, psiaudo alternatyviąją realybę – kas būtų, jei krikščionybę būtų sugalvojusi rytų kultūra (na ir be abejo, jei fizikos dėsnius būtų kūręs 15-metis animės fanas… o ir, tiesa pasakius, visk kita, pradedant moters kūnu, baigiant pasauliu :) Mane kažkaip net sužavėjo tas šaržuotas žiaurumas, kuris nėra žiaurus (turiu omenyje „torture“ atakų naudojimas, iš kurių visos yra neišpasakytai žiaurios, bet Bayonettoje jos linksmos), kurį keleriopai užgožia seksualumas.

Jei kalbėt apie mechaniką, abu turi savų pliusų ir minusų. Bayonettą aš galų gale perėjau ant lengviausio, nes vien medium’ui tau reikia būt „button mashing’o“ trečias danas. Šioje vietoje Dante’s Inferno mano supratimu visa galva aukščiau. Čia kombinacijos paprastesnės ir super gerai įgyvendintos. Tiesa, Bayonettoj man labiau patiko bosų kovos, jos tokios neišpasakytai chaotiškos ir teikiančios begalę džiaugsmo, kai Dantėje šiek tiek užknisančiai pasikartojančios. Bet kažkaip tas užknisimas, bent jau man praktiškai nespėdavo pasireikšt :) Bayonettoj nervindavo kai kurie quick event’ai, Dantėj – idiotiškos autosave’ų vietos arba kai Boss-fight’e įgriūdavai į kokią lavą, dėl „užsigliučinusios“ boso magijos. Bet tai tik niuansai. Imho vienareikšmiškai Dante įrodė, kad vakarai gali kurt „japoniško stiliaus“ hack-n-slash’us“ ne ką blogiau, o imho ir net geriau už pačius japonus.

Dante – 9.8. Už nerealią atmosferą ir gerą gameplay’ų.
Bayonetta – 9.2. Šiaip būtų ir visi 9,5, bet tada Dante šioj draugijoj neatrodytų taip gerai :)

Toxis.

Vyksta riaušės or smth psichiatrinėj ligoninėj, tu gi esi šyzovas psichelis, regintis neegzistuojantį prietėlį ir turi išsinešdint iš ten – toks tatai Manhunt 2 ‘galingo’ siužeto užtaisas…

Jau pačioj žaidimo pradžioj pakeliui sutinki visokios liaudies - vienas pasikaria, kitas apspjaudo, o kitas ir išmatom (na gerai, gal ir arkliašūdžiais) apmėto. Pradžioj pamatai ir besivoliojantį lavoną su sruvančiu krauju iš pimpolo(?).

Po kiek laiko randi plaktuką, kuriuo gali padaryti uber execution’ą uždaužydamas plaktukėliu kokį pakliuvusį žmogystą pačiu žiauriausiu būdu (yra trys lygiai!)… Žodžiu kraujo balų besitikintys žaidėjai jų čia apsčiai ras. Vienok girdėjau konsolinėse versijose visi execution’ai užtamsinami kažkokiu filtru, dėl to žaidimas kaip ir praranda savo pradinį tikslą – stebėti ir mėgautis žudynėmis už savo monitorių.

Iš geimplėjaus ir grafikinės pusės žaidimas ne ką mažiau žiauriai pagamintas – kamera valdosi klaikiai, pelė juda tik horizontaliai, tad į viršų/apačią pasižiūrėti nepavyks, pasijaučiau lyg ainių laikais, kalenantis Doom’ą per PlayStation’ą (PC versija, tiesa, irgi neturėjo tokios galimybės). Gerokai jaučiasi, jog tai tiesioginis portas iš PS2 į PC, galbūt dėl to išsisaugot taip ir nesugebėjau, nes panašu, kad yra daug neištaisytų ingame gliukų, o ir reikia turėti omeny, jog grajus platinamas ekskliuzyviai per Direct2Drive sistemą (pan. kaip per Steam’ą).

Žaidimą pamaigiau vien iš smalsumo, nors ir neslėpsiu mėgstu brutalius grajus, o ir kodėl turėčiau jų nemėgti, esu suaugęs žmogus ir noriu mėgautis maksimaliu man siūlomu turiniu. Tačiau kai žudynės yra žaidime tik dėl žudynių ir visiškai betikslės, dėl stebimo vaizdo – „ar matei, kaip štai aš šauniai įbrukau stiklo šukę nelaimėliui į akį?“ ir visi kiti žaidimo elementai nustumiami į šalį, pasijauti pats kaip koks ligonis, nežinia ko ir kam bemaigantis šią skerdieną.

Anyway, yra žmonės, kuriems geimą galėčiau rekomenduoti, tai būtų visiški freak’ai/faggot’ai/(<įrašyti>). Peržaiskit verčiau dar sykelį antrą Hitman dalį…