Vakar pabandžiau šitą daugelio lauktą dalyką… Nežinau kodėl, bet man Street Fighter’is nesukelia tiek gražių prisiminimų kaip MK2, žaidžiau savo laiku pastarąjį daug, tyliai pavydėjau turintiems zilitoną su „turbo” mygtuku… maniškis turėjo tiesiog 4 paprastus mygtukus :) Bet štai kažkokios dėmės mano sugedusioje asmenybėje jis ir nepaliko, todėl įsimečiau jį be jokių išankstinių nuostatų ar vilčių.
Ką galiu pasakyt, žaidimas nepasikeitė – nepasikeitė tuo, kad ir vėl jokių per daug teigiamų emocijų jis man nesukėlė. Taip, grafika gera, sprendimas visus charus, visas aplinkas… viską padaryti catroon style, taip išlaikant pirmo Street Fighter’io dvasią imho – nusisekęs. Viskas atrodo gražiai. Bet!..
Taigi, šiandien nusprendžiau aprašyti paskutinius du pabandytus žaidimukus: Sonic Unleashed ir naująjį Prince of Persia.
Pradėsim nuo pastarojo – Prince of Persia (toliau PoP) visą laiką buvo vienu profesionaliausių ir vedančių savo klasę į priekį žaidimų. Deja, man rods Eidos užmigo ant laurų, koks velnias nešė juos į ‘multikų’ galerą. Ir nuo kada Persijos princu tapo amerikietiškas pleibojus (svaičiojantis apie auksą ir vyną). Gerai, ilgai netempsiu…
Mano kelias per žaidimus paskutiniu metu įgavo neblogą pagreitį (o ko norėt, ruduo šis kaip niekad derlingas) iš pamišusio banditiško miesto – į radioaktyviasas dykras, iš jų – tiesiai į nuostabią pasaką, o iš jų į prakaituotų vyrų būrį :) (edit: ši apžvalga buvo parašyta seniau)
Taigi, Gears of War 2. Pirmasis GoW buvo nuostabi pradžia ir puikus pavyzdys, kad konsolė gali turėt labai gerus f/tps’us (first/third person shooter). (Taip, taip, nuleiskit pirštą ir patraukit savo protingą išraišką – žinau, kad pirmas geras fps’as buvo bindo žaidimas ant game cube’o… čia aš turiu omeny naujajį jaxboxą. Jis buvo kažkas naujo, su uber gera grafika, ir prifarširuotas veiksmo kaip kalėdinis kalakutas. Šis gi kiek susirgo jaunesniojo brolio sindromu. Bet apie viską iš eilės.
Visų pirma pradžiai vėl maža išpažintis (kaiptais paskutiniu metu taip jau susiklosto, kad vis kokiatais apologiją prieš kiekvieną mini review įpaišau :)) – tai štai, jaunystėje esu gausiai nusidėjęs… Nes būdamas kokių 11-likos ar 12-likos metų Mortal’as man buvo bene pats dieviškiausias žaidimas. Tiesa, reitingų tada nebuvo, tai gal labai stipriai ir nenusidėjau ;) Kaip ten bebūtų, prie Mortal’o antro su pusbroliais buvo praleista tiek laiko, kad dar dabar pasiknisęs atminty prisiminčiau bent kelis fatality (hm… from the top of my head – Kung Lao – pačiam ekrano kampe – atgal, atgal, atgal į priekį A… berods… užmetimas ant spyglių, rūgštis, etc. – žemyn, žemyn, žemyn A) vienu žodžiu, žaidėm labai jau žiaurius žaidimus ir kažkaip psichais ar maniakais berods netapom… Na gerai, maniakais netapom.
Negana to, MK pirmą filmą su seserim esam peržiūrėję bene 35 kartus, jaučiu vėl reiks pabandyt susirast ir peržiūrėt :)
Taigi va, visos šios apologijos priežastis yra tolimesnis mano pasakojimas.
Šio žaidimo laukiau nuo pat pirmų vaizdų iš E3 parodos. Parkuras ir action – sakyčiau puikus receptas kabinančiam žaidimui, bet apie viską iš eilės. Taigi, mūsų herojė – ateities megapolio gyventoja. Šiame megapolyje vyrauja panaši į filmo Ekvilibriumas, ar kitų niūrios fantastikos valdymo sistema – mes (valdžia), darom beleką, o jūs (vargani žmogeliai) – tylėkit. Taigi, šioje santvarkoje be abejo atsiranda nesutinkančių su tokia tvarka ir būtent tie nesutinkantys ir yra vadinamųjų bėgikų (runner) klientai. Mūsų herojė Faith – yra viena iš šių bėgikų.
Bėgikas – tai parkuro meistras sugebantis greitai judėti stogais ir visais kitais paviršiais ir perdavinėti žinias. Toliau į plot’ą nelįsiu, kad nepri’spoil’inčiau, bet, deja, istorija, tikrai nėra pati stipriausia žaidimo pusė. Tiesa pasakius, Mirror’s Edge man primena Portal’ą – labai smagus pusfabrikatis, tik jei Portal’as ėjo kaip chaliavnas priedas prie HL:EP2 tai šitas gi yra stand alone mokamas produktas. Toks vaizdas, kad Dice atėjo pas EA ir pareiškė:
– Mes turim über idėją – action žaidimas ateityje, persmelktas parkuro.
– Mhmm, – tarė EA, – šaunu, šaunu, kiek jums reikia?
– Mums reikia 30 milijonų ir trijų metų!
– Gausit 3 milijonus ir 1.5 metų.
Ketinu jus supažindinti su 21-ienu geriausiu 2009-ųjų žaidimu. Originalusis straipsnis parašytas GameDaily, tad priekaištai, nesutikimo su autoriu atveju, jiems :)
Fallout’as 3 buvo dar vienas iš tų retų žaidimų, kurį aš perėjau visą. Ta proga pasiėmiau kelias laisvas dienas darbe (galvojau, vistiek turiu nemažai, neišnaudoju, tai štai bent pasidžiaugsiu :)). Beje, mano, kaip ir kažkurio apžvalgininko, pažintis prasidėjo kiek kreivai… pagrindinį miestelį sugebėjau aptikt pralaksčius gerą valandą aplink ;) Taigi visiems, kuriems dar vis įdomu, pasistengsiu nespoilint…
Visų pirma, žaisdamas iškart įsivaizdavau Zyzos „džiaugsmą” (Zyza, vienas newsgroup’o veikėjas chroniškai nemėgstantis viso konsoliškumo žaidimuose ir iš anksto pranašavęs, kad Fallout’as bus eilinis žaidimas sugadintas konsoliškumo :)) Tiesą pasakius ne tik Zyzos – visų, kuriems patiko senieji Fallout’ai. Todėl iškart turiu visus perspėt – tai ne Fallout’as, tai Oblivion’o Fallout’o mod’as – taip, labai šaunus ir sakyčiau net geras mod’as – bet ne Fallout’as.
Vakar pabandžiau šitą daugelio lauktą dalyką… Nežinau kodėl, bet man Street Fighter’is nesukelia tiek gražių prisiminimų kaip MK2, žaidžiau savo laiku pastarąjį daug, tyliai pavydėjau turintiems zilitoną su „turbo” mygtuku… maniškis turėjo tiesiog 4 paprastus mygtukus :) Bet štai kažkokios dėmės mano sugedusioje asmenybėje jis ir nepaliko, todėl įsimečiau jį be jokių išankstinių nuostatų ar vilčių.
