Naujasis žaisliukas – Nintendo DS Lite

Užkliuvusi akis už Kuko įrašo Nintendo DS paskatino įsigyti DS Lite nešiojamąją konsolę (handheld’ą). Kaip tik tuo metu mąstynėjau ar neužsisakius DS’o iš užsienio, tad tai pirkinys buvo iš serijos no-brainer. Žaisliukas atsidūrė mano rankose prieš keturis mėnesius, tačiau dėl savo tingumo, įrašas išvydo dienos šviesą tik dabar :)

Beje, tosios DS raidikės reiškia sutrumpintą žodį Double Screen, kas yra teisybė – konsolė turi du ekranus, apatinis yra jautrus lietimams, t’sakant touchscreen’inis. Dažniausiai jame ir vyksta visas valdymas. Valdome specialios lazdelės pagalba. Pvz. žaidime Ninja Gaiden netik valdome personažą šio pieštuko pagalba, tačiau ir kaunamės tuo pat metu su priešais, jokie papildomi mygtukai nėra naudojami. Handheld’as taipogi turi 4 standartinius mygalus A,B,X,Y, bei du šoninius – L ir R.

Pati konsolė rinkoje pasirodė 2006-ais (DS versija – 2004-ais). Kuo gi skiriasi DS nuo DS Lite? Štai šiek tiek specifikacijos:

• Lite yra plonesnis (13.3cm x 7.39cm x 2.15cm, DS – 14.87cm × 8.47cm × 2.89cm) ir lengvesnis 21% už DS, sveria viso labo 218g;
• Turi ryškesnį ekraną, galima nustatyti 4 lygių ryškumą;
• Atsparesnis sutrenkimams (galiu patvirtinti – jau buvo kritęs, laikosi puikiai);
• Turi 1000mAh bateriją (DS – 850mAh), kuri pilnai pakrauta gali tarnauti apytiksliai apie 10val., pasirinkus vidutinišką apšvietimą. Gyvavimo laikas priklauso nuo to, koks bus nustatytas ekrano ryškumas, ir muzikos garsumas. Rekomenduoju įsigyti geresnes ausines (galbūt kažką pan. į šias ar šias) – bus mažesnė baterijos konsumpcija, kadangi reikės naudoti mažiau garso;
• Lite lazdelė (angl. stylus) kiek ilgesnė už DS, įstatoma į DS Lite šoną, šalia power switch’o.

Tai turbūt ir būtų pagrindiniai skirtumai. Kas dar? Konsolė turi belaidį Wi-Fi adapterį, tad galite prisijungti prie kitos konsolės 10-30 metrų atstumu ir lošti kartu. Lite’as gaudo Wi-Fi signalus taipogi ir iš originalaus DS’o. Yra mikrofonas, kuris išnaudojamas pakankamai protingai. Štai pvz. prieš kelias savaitėles žaisdamas The Legend of Zelda: The Phantom Hourglass užtikau užrakintas duris ir šalia jų žvakę. Paspaudus ant jos, paaiškėjo, jog ją reikią užpūsti. Na nusprendžiau pūstelėt į mikrofoną ir vualia – durys atsivėrė. Yra krūva ir kitų žaidimų išnaudojančių mikrofoną, tačiau pačiam teko išsibandyti tik keletą – Nintendogs, Brain Age ir minėtąjį Zelda. Pora žodžių apie Nintendogs. Žaidimas susilaukė didelio populiarumo ir visiškai suprantama kodėl. Šiame žaidime mokysime virtualų šunį komandų, pvz. tam tikram veiksmui atlikti įrašysime savo balsą, ir iš’save’insime tai kaip ‘gulk’ komanda. Vėliau ją pakartoję, šuo turi paklusti ir atsigulti.

Pačią konsolę Lietuvoje galima įsigyti už sakyčiau kiek kosminę kainą – 550Lt, (ačiū Kukui už protingą pasiūlytą kainą). Geimukai jai kaštuoja nuo 80 iki 180Lt. Na bet tai ko gero mažiausiai rūpi Lietuvai, vienaakių piratų šaliai, arrrgh :) Tad keletas žodžių kaip naudotis nulaužtais žaidimais.

Patogiausias būdas būtų įsigyti vadinamąją R4 kortelę. Aš naudoju EZFlash, kurią galima užsisakyti VolumRates shop’e. Naudoti tokią kortelę apsimoka, nes: nepažeidžiate garantijos, nereikia knaisiotis po handheld’o vidurius, bo visas geimų paleidimas vyksta per EZFlash kortelę. Kitas dalykas yra vadinamasis homebrew, bo Lite’ui yra prikurta krūva neoficialių programėlių ir žaidimėlių. Be EZFlash Jums prireiks MicroSD kortelės, kuri įsistato į EZFlash. Rekomenduoju įsigyti talpesnę 4GB arba bent jau 2GB. Į ją papildomai teks išsiarchyvuoti MoonShell ir Shell, na o po to jau galit krautis žaidimėlius ir startuoti DS Lite. Turbūt tiek, ir prašau (skirta to all da n00bs out there), neklauskite manęs iš kur nusipūsti tą ar aną žaidimą ar pan. stuff’o, nebūkit annoying bastard’ai…

Žaidimai. Jų devynios galybės palyginus su konkurentu PSP. Labiausiai mano pamėgti yra šie: Brain Age, Dementium: The Ward, Final Fantasy III, Luxor: Pharaoh’s Challenge, Ninja Gaiden: Dragon Sword, The Legend of Zelda: The Phantom Hourglass. Kiti mažiau geiminti, tačiau nė kiek neblogesni time waster’iai: Castlevania: Dawn of Sorrow, Contra 4, Cooking Mama, Phoenix Wright žaidimų serija, Trauma Center, Touch the Dead. Be šių gerulių teko bandytis ir need for speed’ų, sims’ų, call of diučių ir pan. visų gerai žinomų PC hitų, bet jie pasirodė esą niekam tikę. Gan neblogų žaidimų sąrašą, kad nereikėtų spėlioti kurie geri, o kurie suck’ina, galite rasti čia.

Didžioji dalis žaidimų išnaudoja abu ekranus, viršutiniame dažniausiai būna žemėlapis, meniu langai ir pan., o apatiniame vyksta visas veiksmas. Būna žaidimų, pvz. Contra 4, kai veikėjui užsikabarojus kažkur aukščiau, veiksmas persikelia į viršutinį ekraną. Žaidimų gamintojai vis labiau stengiasi išnaudoti išskirtines konsolės savybes ir pateikti išradingesnius žaidimus.

Na kaip ir viskas, pirkiniu džiaugiuosi, yra pastoviai naudojamas ir tikrai nedulka kažkur užkampy. Va štai X360 jau pastebėjau, kad tikrąja šio žodžio prasme yra apaugęs voratinkliais (lol), na bet jie jau sėkmingai pašalinti – box’e linksmai sukaliojasi naujasis Brothers in Arms: Hell’s Highway žaidimėlis.